Dabartinė Lietuvos nemokumo politika iš esmės atsispindi trijuose įstatymuose – Įmonių restruktūrizavimo įstatyme, Įmonių bankroto įstatyme ir Fizinių asmenų bankroto įstatyme. Pirmieji du teisės aktai, kurie taikomi tik juridiniams asmenims, ir juose įtvirtintas reguliavimas ilgą laiką buvo kritikuojami kaip ignoruojantys tikruosius nemokumo procesų tikslus, neleidžiantys pasinaudoti „antruoju šansu“, sukuriantys vien tik formalius procesus, kurie retai yra naudingi kreditoriams.
Ilgą laiką valstybė į tokią kritiką nereagavo arba apsiribodavo vien tik kosmetiniais, nežymiais vieno ar kito įstatymo pataisymais, papildymais, kurie dar labiau suveldavo ir taip painų ir beveik kazuistinį reguliavimą bei neatsižvelgdavo į gerąją kitų šalių praktiką nemokumo politikos srityje, suteikiančią realią „antrojo šanso“ galimybę laikinų (nors ir reikšmingų) finansinių sunkumų turintiems subjektams.
Panašu, kad galiausiai atsakingos žinybos ir institucijos ėmėsi ryžtingų veiksmų šioje srityje ir parengė visiškai naują įstatymą, kuris reglamentuos juridinių asmenų finansinio gaivinimo, nemokumo procesus, sujungdamas tiek iki šiol atskirai reglamentuotus restruktūrizavimo ir bankroto procesus, tiek apskritai išplėsdamas reguliavimo sritį ir įtraukdamas papildomas garantijas ir galimybes, siekiant pasinaudoti „antruoju“ šansu“.
Siūlomas reguliavimas seka kitų užsienio valstybių pavyzdžiu, todėl laikytinas esmine reforma Lietuvos nemokumo politikoje, kuri neabejotinai sulauks ir investuotojų pritarimo bei turėtų prisidėti ir prie aukštesnio Lietuvos valstybės įvertinimo reitinguose (įskaitant ir „Doing business“).
Šiek tiek nerimo kelia tik aplinkybė, kad pagrindiniuose naujojo įstatymo principuose itin stipriai akcentuojama kreditorių teisių apsauga ir kuo didesnis jų reikalavimų patenkinimas – priklausomai, kaip tai bus interpretuojama teismų praktikoje ir kaip susiklostys būsimo įstatymo taikymo praktika, net ir iš pažiūros progresyvios ir gražiai skambančios nuostatos gali būti aiškinamos senojo reguliavimo kontekste, kas neleis pasiekti visų naujojo reguliavimo tikslų.
Projektas numato, kad abiem atvejais, ir siekiant bankroto, ir restruktūrizavimo, tiek kreditorius, tiek ir pats juridinis asmuo (jo atstovai) pirmiausia turės informuoti vieni kitus (įmonė – kreditorius, o jei inicijuoja kreditorius – įmonę) apie nemokumo procesą ir suteikti ne mažesnį kaip 30 dienų terminą sudaryti susitarimą dėl pagalbos, taip išvengiant nemokumo proceso. Tam laikotarpiui bus galima taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones. Be to, naujasis įstatymas numato, kad dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo galės kreiptis ne tik pats juridinis asmuo, kaip dabar, bet ir kreditorius, kurio pradelstas reikalavimas viršys 10 MMA.
Kita įstatymu įtvirtinama naujovė – asmenų, kuriems bus apribota eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, sąrašo sudarymas.
Įstatymas numato, kad tokį sąrašą tvarkys ir viešai skelbs Juridinių asmenų registro tvarkytojas. Į sąrašą bus įtraukiami tie asmenys, kuriems teismas apribos minėtas teises dėl jų netinkamai atliktų pareigų - laiku neinicijavus nemokumo procedūros, sukėlus tyčinį bankrotą, neperdavus nemokumo administratoriui medžiagos, nebendradarbiaujant su juo.
Itin daug praktinių klausimų ir kreditorių nepasitenkinimo kelianti nuostata, kad iškėlus nemokumo (bankroto ar restruktūrizavimo) bylą, bus draudžiama atlikti įskaitymus (išskyrus pagal mokesčių įstatymus), ir toliau lieka galioti, tačiau įvedama naujovė, kad bus galima atskirai kreiptis į teismą ir prašyti leisti vykdyti konkretų įskaitymą, jei tai padėtų priimti sprendimą dėl restruktūrizavimo plano priėmimo, tačiau kreiptis galės tik pats juridinis asmuo, administratorius arba kreditorius - įkaito turėtojas. Paprastas kreditorius negalės to prašyti.
Naujasis įstatymas mėgina spręsti ir dabar itin dažną situaciją, kai nemoki įmonė neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti apmokamos administravimo išlaidos, todėl nė vienas administratorius neapsiima jos administruoti ir joms bankroto bylos neiškeliamos.
Pagal naująjį reguliavimą, tokiu atveju teismas priims nutartį, pavesdamas Juridinių asmenų registrui inicijuoti įmonės likvidavimą.
Kol kas neaišku, kaip toks likvidavimas bus vykdomas, tačiau jei šis mechanizmas tikrai veiks ir tam bus numatytas finansavimas bei parengti teisės aktai, tai gerokai palengvins „tuščių“ įmonių išregistravimą ir gerokai išvalys Juridinių asmenų registrą.
Įstatymo projektas numato, kad bankroto byla yra nutraukiama, jei yra iškeliama restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju restruktūrizavimo byla galės būti keliama tik pagreitinta tvarka, t.y. jau kreipiantis į teismą turės būti gautas kreditorių pritarimas restruktūrizavimo planui, to tarpu kiti procesai atskirai nebebus kartojami – liks galioti tas pats kreditorių sąrašas, tas pats administratorius prižiūrės restruktūrizavimo procesą. Manytina, kad tokia galimybe bus galima pasinaudoti tik iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto priėmimo momento, tad faktiškai ši opcija nebus dažnai taikoma. Vis dėlto tai laikytina vienu iš požymių, kad valstybė yra linkusi skatinti juridinių asmenų veiklos tęstinumą net ir esant mažiausiai galimybei kreditoriams susitarti bei leisti pamėginti atkurti įmonės veiklą prieš pereinant prie jos likvidavimo ir turto pardavimo.
Įstatymo projektas numato vieną naują bankrutavusios įmonės turto realizavimo galimybių – viso juridinio asmens pardavimą. Tokį siūlymą galės teikti nemokumo administratorius, kuris turės pagrįsti, kodėl parduodant visą juridinį asmenį kreditoriams nauda būtų didesnė nei pardavinėjant atskirais turto vienetais. Manytina, kad tokia alternatyva bus itin naudinga tais atvejais, kai bankrutavęs juridinis asmuo vykdo sudėtingą kompleksinę veiklą (pvz., veikia kaip viešbutis, restoranas, specifines prekes gaminanti, tam pritaikytą įrangą ir rinką turinti gamykla ir pan.), todėl jo turto išskaidymas atskirais vienetais nebūtų naudingas kreditoriams. Šiais atvejais būtų parduodamas visas juridinis asmuo (teisės, pareigos, turtas ir pan.), išskyrus teismo patvirtintus kreditorių reikalavimus, kurie būtų tenkinami iš lėšų, gautų už parduotą juridinį asmenį. Tačiau galimos ir išimtys, kai atskiru susitarimu pirkėjas perimtų ir dalies kreditorių reikalavimus, kurie būtų tenkinami jau po įmonės įsigijimo.
Naujasis įstatymas nustato kiek kitokias kreditorių eiles, t.y. eiliškumą, kaip tenkinami kreditorių reikalavimai iš bankrutavusios įmonės turto.
Pirmas svarbus momentas – sujungiamos dabartinės 1 ir 2 kreditorių eilės, t.y. darbuotojų reikalavimai ir valstybės institucijų, veikiančių mokesčių administravimo srityje, reikalavimai.
Antra, kadangi įstatymas numatys, jog restruktūrizuojamas asmuo galės gauti kreditorių naują ar tarpinį finansavimą, tokie neįvykdyti reikalavimai, minėtai įmonei perėjus į bankroto procesą, taps prioritetiniais, t.y. jie pateks į pirmąją eilę. Į 1 eilę taip pat patenka ir iš bankroto metu vykdytos veiklos atsiradę neįvykdyti reikalavimai.
Trečia, iš pirmosios eilės reikalavimų bus išbraukti reikalavimai dėl žalos sveikatai ir gyvybei atlyginimo, taip pat reikalavimai už pateiktą perdirbti žemės ūkio produkciją. Šie reikalavimai bus tenkinami pagal specialius poįstatyminius aktus atitinkamoms institucijoms mokant kompensacijas, likusios sumos bus dengiamos bendra tvarka (2 eilė), o valstybės institucijos, išmokėjusios kompensacijas, pateks irgi į 2 eilę, t.y. šie reikalavimai bus tenkinami kartu su kitų neužtikrintų kreditorių reikalavimais. Tik lieka neaišku, ar visi keturi 1 eilės reikalavimų porūšiai turės vienodą prioritetą, ar vis dėlto bus atsižvelgta ir į jų eiliškumą įstatyme. Pirmuoju atveju būtų keistas tokių skirtingo pobūdžio reikalavimų sugretinimas vienoje eilėje, kur egzistuoja dar ir prioritetas pačioje eilėje; antru atveju labiausiai nukentėtų darbuotojai, kadangi jų reikalavimus stipriai „atskiestų“ mokesčių administratorių reikalavimai, kurie taip „palypės“ laipteliu aukščiau, palyginti su dabartine tvarka.
Iš esmės peržiūrėta ir restruktūrizavimo proceso tvarka, atsisakant perteklinių nuostatų ir įstatyme paliekant tik esminius principus. Viena iš didžiausių naujovių – palengvinta galimybė gauti kreditorių pritarimą parengtam restruktūrizavimo plano projektui. Vietoje dabar galiojančių 2/3 daugumos, įstatymo projektas numato paprastąją daugumą (daugiau nei pusę visų patvirtintų reikalavimų), nors kartu įstatymas įveda ir atskiras kreditorių grupes, kurios turės balsuoti atskirai: hipoteka ir/ar įkeitimu užtikrintieji kreditoriai bei visi kiti kreditoriai.
Manytina, kad kartelės nuleidimas leis aktyviau naudotis restruktūrizavimo instituto teikiamais privalumais, tačiau kartu nerimą kelia ir aplinkybė, kad pritarti restruktūrizavimui privalės abi kreditorių grupės. Praktikoje hipotekos kreditorius dažniausiai būna vienas, todėl jis vienašališkai galės blokuoti bet kokią restruktūrizavimo galimybę.
Aptartos pagrindinės naujojo įstatymo nuostatos, jei bus patvirtintos be didelių pakeitimų, neabejotinai reikš Lietuvos nemokumo politikos reformą. Tačiau ypač svarbu, kaip įstatymo normos bus taikomos praktikoje (ką darys nemokumo administratoriai, valstybės institucijos ir pan.) bei teismuose nagrinėjant susijusias bylas.
Bet kuriuo atveju, naujoji redakcija yra svarbus, reikšmingas, nors tikrai dar nepakankamas, žingsnis mėginant keisti įsigalėjusią neigiamą nuomonę apie nesėkmę patyrusias įmones bei verslininkus ir skatinant naudotis „antruoju šansu“.
GLIMSTEDT advokatas Audrius Žvybas specializuojasi bankų ir finansų teisės, nemokumo, finansinio pertvarkymo ir gaivinimo srityse. Rekomenduojamas Vilniaus komercinio arbitražo teismo arbitras, „The Legal 500“ rekomenduojamas bankų ir finansų teisės ekspertas.
Straipsnis iš VERSLO ŽINIŲ portalo: https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2018/08/20/valstybe-is-esmes-keicia-savo-nemokumo-politika?utm_source=vz&utm_medium=banner&utm_campaign=rekvizitai.lt